šykštas

šýkštas, -à adj. (3) K, Jn, NdŽ, KŽ, Kv, Slnt, Ms; Sb, Vb, šy•kštas, -a 1. Q291, H178, Sut, I, N, K, RtŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, Tlž, Pmp, Sb, Vb žr. šykštus 1: Šýkštas žmogus, kas nieko neduoda J. Ana dreba pradėm – šykštà Prk. Kurie šy•kšti, ir patys jos (duonos) priėst negali DP126. Šykštùtis KII105. ^ Šýkštas kaip titnagas – nū ano nieko nenuskelsi Dov. Ubagui mažai ko trūksta, o šykštam visa ko negana VP48. Šykšto sudėjimas – velniuo pragėrimas Sim. Pri šykšto visumet po pietų VP39.

šykštaĩ adv. K, NdŽ, KŽ; H178, R, MŽ, N: ^ Kas šykštai sėja, mažai ir pjaus M.Valanč.

2. žr. šykštus 5: Šviesuolis negali pasitenkinti šykštomis istorijos žiniomis K.Būg. 3. žr. šykštus 6: Šy•kštas medis Pmp. Šy•kšto obelės medžio grėblio dančiai negreit lūždavo Skrb. Šy•kšto beržo kur gauni, tai gerai būdavo šaukštam dirbt Krs. Grybas šýkštas, t. y. diržingas, negal parkąsti veikiai J. 4. prk. atsparus, užsigrūdinęs: Šy•kštas labai – jis nesirgdavo, jam niekas nekenkia Žml.